Šiemet į festivalį atvyko meno kolektyvai iš Ukrainos, Turkijos, Rusijos Karelijos respublikos, Latvijos ir Bulgarijos. Ukrainiečiai ir Karelai festivalyje dalyvavo pirmą kartą. Bulgarus, Turkus, Latvius Rytų Aukštaitijos gyventojai jau matė, bet netenka abejoti, kad visiems žiūrovams buvo įdomu vėl pamatyti tų kraštų šokius, pasiklausyti dainų, nes atvažiavo kiti kolektyvai su kita programa. Festivalyje dalyvavo Varnos (Bulgarija) liaudies šokių ansamblis „Folkloro kibirkštėlės“ (vadovas Valentin Vasilev), folkloro grupė „Dywohraj“ iš Ukrainos (vadovas Voladimir Kuliniec), Daugpilio rajono (Latvija) tautinio šokio ansamblis „Liksme“ (vadovė Aja Daugele), iš Turkijos atvykęs šokių ansamblis ,,Efeler ilkogretim okulu halk dansari taoplulugu” (vadovas Gul Sevinc), folkloro ansamblis iš Karelijos (Rusija) „Kruuga“ (vadovė Svetlana Greckaja).

Penktadienį, liepos 17 d., festivalis prasidėjo Utenoje prie Dauniškio ežero. Prieš atidarymo koncertą meno kolektyvų vadovai, šokėjų ir dainininkų atstovai buvo pakviesti į spaudos konferenciją, vykusią Utenos apskrities viršininko administracijoje. Susirinkusius pasveikino Utenos apskrities viršininkas Egidijus Puodžiukas, festivalio paramos fondo direktorius Gediminas Gricius. Atsidėkodami už gražų priėmimą ir galimybę dalyvauti visame pasaulyje garsiame festivalyje, svečiai negailėjo gražių žodžių organizatoriams, dalijosi džiaugsmu atvykus į ežerais nusėtą Aukštaitiją bei įteikė savo krašto suvenyrų. Visi vieni kitiems linkėjo dar kartą sugrįžti Rytų Aukštaitijos kraštą.

Į festivalio atidarymo koncertą Utenoje dalyviai, organizatoriai, meno kolektyvų vadovai, svečiai  žygiavo eisenoje, nusitęsusioje per visą Aušros gatvę. Uteniškiai, skubėję į koncertą prie Dauniškio ežero, turėjo stabtelėti, nes eisena visus traukė savo gyvumu: gatvėje skambėjo dainos, šokėjai suko ratelius, mirgėjo įspūdingi tautiniai drabužiai.

Atidarymo metu svečius ir gausiai susirinkusius žiūrovus sveikino Utenos apskrities viršininkas Egidijus Puodžiukas, Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas, festivalio paramos fondo direktorius Gediminas Gricius. Susirinkusius pasveikino ir Seimo narė Milda Petrauskienė, pirmojo festivalio, įvykusio 1995 m.,  organizacinio komiteto pirmininkė, ėmusi  iniciatyvos suaktyvinti krašto kultūros ir turizmo gyvenimą bei koordinuoti „Ežerų sietuvą“.

Atidarymo koncerte akis tikrai buvo kur paganyti. Visus sužavėjo temperamentingieji bulgarai, šokius palydėdami garsiais šūksniais, išradingieji turkai, kurių drabužių spalvingumas scenoje švytėjo ne prasčiau kaip tądien kaitinusi saulutė, kaimynai latviai smagiai po sceną vaikė karvutę ir raitė visokias figūras, o karelai užbūrė savo dainomis, jaunatviškumu ir energija. Svečių pasirodymas buvo baigtas vėl triukšmingai, kai į sceną įlėkė karšto pietietiško kraujo kaitinami ukrainiečiai. Kartu su svečiais atidaryme žiūrovus džiugino Utenos kultūros centro vaikų ir jaunimo šokių ir dainų ansamblis „Vieversa“ bei ansamblis „Utauta“, armonikierių armonikierius Kazimieras Streikus su dukra, Laimutis Kirilauskas, virkdęs bandoniją. 

Liepos 18 d. festivalis persikėlė į Ignaliną,  į miesto vasaros estradą prie Ilgio ežero. Čia koncertavo ir Ignalinos  bendradarbiavimo partnerių  atstovai iš Baltarusijos Breslaujos ir Lenkijos Serocko miestų. Lietuvą ir  Ignalinos kraštą pristatė Ignalinos muzikos mokyklos kapela „Almaja“, Kultūros centro tautinių šokių kolektyvas „Gaja“. Tą pačią dieną, pavakary,  „Ežerų sietuva“ almėjo Zarasuose, Zaraso ežero saloje. Kartu su svečiais koncertavo Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijos liaudiškų šokių kolektyvas „Ąžuolas“.

Trečiąją festivalio dieną, liepos 19-ąją, festivalis aplankė Švenčionis ir Molėtus. Švenčionyse susirinkusiuosius džiugino ir Švenčionių kultūros centro dainų ir šokių ansamblis „Aukštaitija“, Švenčionėlių meno mokyklos merginų liaudiškų šokių kolektyvas „Lūgnė“ bei jungtinis pagyvenusių žmonių šakių kolektyvas „Trepsis ir Senjorai“. Molėtuose, kuriuose vyko baigiamasis festivalio koncertas, kartu su svečiais šoko tautinių šokių kolektyvas „Alanta“, grojo Videniškių kaimo kapela. Gausiai susirinkę žiūrovai, kurių neišgąsdino tądien lietumi praplyšęs dangus, negailėjo aplodismentų ir palinkėjimų dar kartą su dainomis ir šokiais sugrįžti į Aukštaitiją. Skambant paskutiniesiems „Ežerų sietuvos“ akordams,  retam žiūrovui ir dalyviui širdy neužgimė viltis, kad po dvejų metų vėl susirinksime į ežeringąjį Aukštaitijos kraštą ir vėl džiaugsimės įvairiataučiais festivalio šokiais, dainomis ir muzika. Belieka palinkėti, kad visos šios viltys būtinai išsipildytų, o po ketverių metų „Ežerų sietuva“ galėtų džiugiai paminėti 10-ąjį savo sezoną.